Tekinimo staklių plėtra

Senovėje tekinimo staklės rėmėsi traukimu rankomis arba pedalu, ruošinių sukimu per virves ir pjovimo įrankius rankose.
1797 m. britų mechanikos išradėjas Mozley sukūrė modernią tekinimo stakles su sraigtiniu įrankio laikikliu, o 1800 m. panaudojo keitimo pavarą, galinčią pakeisti apdirbamų sriegių pastūmą ir žingsnį. 1817 m. kitas britas Robertsas panaudojo keturių pakopų skriemulį ir galinio rato mechanizmą, kad pakeistų suklio greitį.
Siekdamas pagerinti mechanizacijos ir automatizavimo lygį, 1845 m. Fitch iš JAV išrado bokšto tekinimo stakles.
1848 m. JAV pasirodė rotacinės tekinimo staklės.
1873 m. Spenceris Jungtinėse Valstijose pagamino vienos ašies automatines tekinimo stakles, o netrukus po to – trijų ašių automatines tekinimo stakles.
XX amžiaus pradžioje atsirado tekinimo staklės su pavarų dėžėmis, varomomis atskirais varikliais.
Po I pasaulinio karo įvairios efektyvios automatinės tekinimo staklės ir specializuotos tekinimo staklės sparčiai vystėsi dėl karinės, automobilių ir kitų mechanikos pramonės poreikių. Siekiant pagerinti mažų partijų ruošinių našumą, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo reklamuojamos tekinimo staklės su hidrauliniais profiliavimo įtaisais, tuo pačiu metu buvo sukurtos ir kelių įrankių tekinimo staklės. Vidur-1950 buvo sukurtos programomis valdomos tekinimo staklės su perforavimo kortelėmis, kaiščių plokštelėmis ir ciferblato plokštelėmis. CNC technologija pradėta naudoti tekinimo staklėse septintajame dešimtmetyje ir sparčiai vystėsi po 1970-ųjų.